Kodėl mano vaikas nenori žaisti vienas?
Dažnai girdžiu iš tėvų nerimą: „Mano vaikas visiškai nemoka žaisti vienas.“ Atpažįstate save? Vienas iš mūsų vaikų irgi visiškai nepripažįsta savarankiško žaidimo – dažnai jaučiamės kaip filmuke „Bluey“, kur tėvai su vaikais žaidžia nuo ryto iki vakaro.
Ir taip, grįžę po darbų tikrai norime praleisti kuo daugiau laiko kartu, bet būna akimirkų, kai negali net ramiai išgerti kavos ar paruošti pietų, nes tuoj išgirsti: „Einam į mano kambarį žaisti!“
Natūralu, kad tokiose situacijose vaikas gali atrodyti pernelyg prisirišęs ar tiesiog nesavarankiškas. Bet patikėkite – visi vaikai yra pajėgūs išmokti savarankiškai žaisti. Klausimas – kiek mes, suaugusieji, jiems tai leidžiame.
Mūsų vidinės mintys dažnai trukdo:
„Mano pareiga yra nuolat žaisti su vaiku.“
„Jei dabar atsisakysiu, jis pasijus nemylimas.“
Iš tiesų, vaikui nereikia, kad nuolat dalyvautume žaidime, bet reikia žinojimo, kad esame netoliese ir jis gali mumis pasitikėti.. Pasakykite aiškiai ir paprastai: „Aš dabar ruošiu pietus, o tu gali pažaisti šalia.“ Galite nurodyti tikslų laiką kiek tai truks ir panaudoti laikmatį.
Ir taip – protestas beveik garantuotas. Mažylio pasipiktinimas gali skambėti taip, lyg griūtų pasaulis. Tačiau tai nėra tragedija – tai mokymasis paleisti. O mes tuo metu mokomės pasitikėti, kad vaikas tikrai gali.
Nuo ko pradėti?
- Pradėkite nuo kelių minučių – vėliau ilginkite laiką.
- Pasakykite aiškiai ir ramiai, ką darote: „Aš dabar išgersiu kavos.“
- Užtikrinkite saugią, pažįstamą žaidimų erdvę.
- Nevenkite protesto – emocijos yra normalu.
- Būkite pasiekiami, kad vaikas žinotų, jog jis gali pas jus ateiti, jei prireiks.
Ir dar svarbu nepamiršti, kas normalu pagal amžių:
- 1–2 metų vaikai vieni žaidžia labai trumpai, vos kelias minutes, ir dažniausiai tik šalia suaugusiojo.
- 3–4 metų vaikai jau gali trumpam pasinerti į savo žaidimą, bet vis dar dažnai šaukiasi tėvų.
- Vyresni vaikai gali užsiimti ilgiau, bet tai priklauso dar ir nuo temperamento ir aplinkos.
Taigi, jei jūsų trejų ar ketverių metų vaikas vis dar nuolat šaukiasi jūsų – viskas gerai, taip ir turi būti. Savarankiškas žaidimas yra įgūdis, kuris lavinamas palaipsniui. O kaltės jausmas čia niekuo nepadeda – jis tik trukdo ir mums, ir vaikui. Tad sakau atvirai – aš pats esu batsiuvys be batų, bet stengiuosi šitą taikyti dažniau. Gal bandome kartu?